G. Grigonis: „KTU studentai kovojo vienas dėl kito, todėl ir tapome čempionais“

Po ilgos devyniolikos metų pertraukos Kauno technologijos universiteto (KTU) futbolininkai ne tik sau, bet ir universiteto bendruomenei suteikė stiprų emocijų pliūpsnį – triumfavo Lietuvos studentų futbolo lygoje (LSFL).

„Praėjo devyniolika metų nuo tada, kai su KTU iškovojome tokią pergalę. Galiu pasakyti, kad per tuos metus labai viskas pasikeitė – ir futbolas, ir studentai, ir aš. Prieš daug metų emocijų galbūt buvo daugiau, dabar viską vertinu ramiau. Bet tai nereiškia, kad man ši pergalė yra mažiau svarbi. Man toks laimėjimas suteikia tikrai didelį pasitenkinimą. Jaučiu, kad ne be reikalo tiek daug su studentais dirbame. Man smagu, kad akademinis jaunimas renkasi sportą, o ne alaus bokalą“, – dar neišblėsusiomis emocijomis dalijosi jau 22-ejus metus KTU futbolo rinktinę treniruojantis Gintaras Grigonis.

Ar sezono pradžioje tikėjotės, kad su komanda galite iškovoti tokį titulą?

Prieš sezoną buvo tokia mintis, kad galbūt šiais metais galėtume būti prizininkais. Bet pripažinsiu, jog minčių apie pergalę tuo metu buvo nedaug.

Po pirmoje rato buvote treti iš septynių universitetų. Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte sezonui vos įsibėgėjus?

Iš tiesų, pirmajame rate mūsų komandai sunkiai sekėsi susirinkti į rungtynes. Nemažai studentų yra dirbančių, o iš darbų retai išleidžia. Taip pat reiktų paminėti, kad pirmąjį ratą labai daug rungtynių žaidėme išvykoje. Žinoma, į rungtynes išvykti dažniausiai reikia anksti, o tiems studentams, kurie darbuojasi, tai jau yra problema. Iš tiesų, komandų pajėgumai ir rezultatai pirmajame rate buvo labai panašūs. Tarkime pirmąją vietą nuo penktos skyrė tik du taškai. Tad mūsų trečioji vieta tikrai negąsdino.

Po žiemos komanda atrodė geriau. Kaip sugebėjote pasikeisti?

Iš tikrųjų, po žiemos palaipsniui viskas ėjo vis geresne linkme. Rudenį prie KTU komandos prisijungė keturi pirmakursiai. Jie sezono pradžioje tik susipažino su komanda ir bandė įsilieti į  patį žaidimą. Tam reikia laiko. Per kelis žiemos mėnesius komanda „susiklijavo“, patys pirmakursiai tikrai geriau žaidė nei pirmaisiais mėnesiais, o ir komandinę dvasią pradėjome jausti. Tapome tikra komanda. Taip pat antrajame rate mums buvo labai palankus varžybų tvarkaraštis  – išvykoje žaidėme tik su Vilniaus universiteto (VU) komanda, visas kitas rungtynes žaidėme namų aikštėje.

Ar pamenate, kada Jūsų komandoje įvyko tas lūžis, kuomet ir Jūs ir žaidėjai pradėjot tikėti savo jėgomis?

Likus trims rungtynėms iki čempionato pabaigos jau kažkiek buvo minčių, kad sezono finišą galime pasiekti labai sėkmingai. Tuo metu mačiau, jog ir studentų noras su kiekviena diena stiprėja. Nereikėjo jų raginti, jie jau patys jautė „kraujo skonį“. Aš tik vieno bijojau, kad sportininkai nepatirtų traumų.

Jūsų nuomone, kurie žaidėjai šį sezoną labiausiai patobulėjo ar kitaip jus nustebino?

Šiais metais mūsų komandoje dar žaidė absolventas Marius Miškinis. Šis žmogus mums tikrai labai padėjo. Jis yra vidurio gynėjas, tad „cementavo“ visą mūsų gynybą. Esu labai dėkingas, kad jis surado laiko mūsų komandai ir rungtynėms. Mane labai nustebino pirmakursis Arvydas Miklovis – net sunku apsakyti, kokį didžiulį skirtumą mačiau lyginant jo žaidimą rudenį bei pavasarį. Žaidimas tiesiog skiriasi kaip diena ir naktis. Panaši situacija ir su kitu pirmakursiu Vaidu Kavaliausku, jis taip pat labai sparčiai progresavo.

Žinoma, taip pat negaliu nepaminėti  mūsų veteranų. Tai studentai, kurie jau šiais metais baigia universitetą – ir Algirdas Kvalkauskas, ir Edgaras Barysas. Šie žaidėjai taip pat labai stipriai prisidėjo prie sėkmingo komandos žaidimo šį sezoną.

Kaip manote, kuo šių metų rinktinė buvo unikali? Kuo buvote pranašesni už kitas komandas?

Manau, kad didžiausias mūsų pranašumas buvo tikra komandinė dvasia. Tai laimėjimas ne tik prieš kitus, bet ir prieš save – šį sezoną buvome tikras kolektyvas, o ne atskiri žaidėjai. Visi bėgo, lipo ir krito vienas dėl kito. Visi žaidėjai nuoširdžiai vienas kitam padėjo. Manau, šį čempionatą laimėjome tik todėl, kad subūrėme tokį tvirtą kolektyvą.

Futbolo rinktinės treneris esate jau labai seniai, o ir tokios pergalės teko laukti ilgai.  Ką jums asmeniškai reiškia toks pasiekimas?

Žinoma, ir man pačiam toks pasiekimas paglostė savimeilę. Studentų sportas tam tikru atžvilgiu yra nedėkingas – sportininkų kaita yra labai dažna ir didelė. Vieni įstoja į universitetą, o kiti – jau jį baigia. Kartais atrodo, jog pagaliau komanda pradeda gerai žaisti, susiburia darnus kolektyvas ir staiga vėl permainos. Bet toks jau yra studentų sportas, nieko nepakeisime. Dabar jau kelerius metus išlaikėme komandos branduolį, tad ir rezultatai pasimatė. O kalbant apie dabartines emocijas, man asmeniškai labai smagu, kad studentai klauso mano pastabų, atkreipia dėmesį į tai, ką sakau. Manau, kiekvienam treneriui tai labai daug reiškia.

Pasibaigė sėkmingas sezonas, ar jau mąstote apie kitą? Ar kitais metais išliks rinktinės branduolys apie kurį ir kalbėjote?

Išliks tik keturi ar penki žaidėjai. Šiais metais studijas baigia net penki rinktinės nariai. Šią akimirką net neįsivaizduoju, kas bus kitais metais. Veikiausiai teks viską pradėti iš pradžių. Laukia nelengvas etapas, bet aš tam jau pasirengęs.

Jūs treniravote KTU rinktinę ir tuomet, kai prieš devyniolika metų buvo iškovota tokia pati pergalė LSFL. Praėjo daug metų. Kaip pasikeitė pats futbolas, studentai bei jūs pats per tuos metus?

Būtent prieš devyniolika metų mes įkūrėme LSFL. Pirmaisiais metais KTU futbolo komanda iškovojo čempionų titulą. Galiu pasakyti, kad per tuos metus pasikeitė patys studentai bei žmonių mentalitetas. O ir futbolas labai stipriai pakito. Futbolas tapo greitesnis, reikalaujantis daugiau jėgos. Anksčiau futbolas studentų lygoje buvo daugiau akademinis ir mėgėjiškas. Dabar studentų futbolo meistriškumas yra gerokai aukštesniame lygmenyje. Viskas eina į priekį – ir pats futbolas, ir studentai.

Kaip aš pasikeičiau? Numeskime 20 metų ir pamatysime. Aš taip pat buvau kitoks. Kuomet prieš devyniolika metų KTU iškovojo šią pergalę, emocijos buvo aukščiausiame lygyje. Dabar galbūt jau nėra tos euforijos, bet man ši pergalė tikrai nėra mažiau svarbi. Tiesiog vertinu viską kiek ramiau. Man toks laimėjimas suteikia tikrai didelį pasitenkinimą. Jaučiu, kad ne be reikalo tiek daug su studentais dirbame. Man smagu, kad akademinis jaunimas renkasi sportą, o ne alaus bokalą.